Apie resursus, poreikius ir šokį

Mamystėje man tapo itin akivaizdi balanso ir resursų paieškos svarba. Tapus mama, atrasti laiko, susiplanuoti ir įgyvendinti kažkokius kasdienius/kassavaitinius ritualus, kurie užpildo mane gera energija, atitraukia nuo visko, ką kasdien darau, sutelkia mintis ir visą dėmesį, tapo nebe tik graži fantazija, tai tapo būtinybė, visiška higiena. Nes kitaip tiesiog sunku, gal net sakyčiau neįmanoma. Nes nepasikrovusi į save aš tiesiog senku kaip išdžiūvusi kempinė, aš nebeturiu ką duoti - nei kantrybės, nei ramybės, nei galų gale dėmesio, nes mano dėmesys nuolat nukrypsta į save ir savo pačios nepatenkintus poreikius. Tada būna žiūriu į dukrą, bet matau tiesiog bruzdantį žmogelį. Nematau jos ištikrųjų. O kai nematau, negaliu ir atliepti. Viskas labai elementaru.