"Nieko, pripras užmigti pats", teigia kaimynė, išbandydama naują migdymo būdą. Pripras prie mankštos, ir po kelių užsiėmimų persilauš ir nebeverks, pripras prie miegojimo kitame kambaryje, pripras prie darželio, atpras nuo supimo, atpras nuo pieno... Bet ar tikrai? Kai geriau pagalvoji, kas slepiasi už vaiko ašarų, kuomet jis yra pratinamas ar nuo kažko atpratinamas? Tai yra tiesiog artumo, saugumo ir meilės poreikis, kuris pasireiškia visose šiose išvardintose situacijose.
Ryškiausi ankstyvieji atsiskyrimai yra ne tik tie kartai, kai paliekame vaiką su seneliais (aukle, ar kitais žmonėmis). Ir tai, bet taip pat ir nujunkymo patirtis, iškraustumymas į atskirą lovą ar kambarį, išėjimas į darželį.
Susidūręs su situacija, kuomet poreikis nėra patenkinamas, vaikas komunikuoja savo poreikį verksmu ar irzlumu. Vaikai niekada neverkia šiaip sau, tiesiog mes nevisada sugebame tai suprasti ir pažiūrėti iš jų perspektyvos. Taigi, pratinimas ar atpratinimas iš esmės reiškia tą patį - vaiko saugumo, artumo, meilės poreikių ignoravimą dėl per ankstyvo atskyrimo nuo mamos (gali būti ir tėčio ar kito pirminio prieraišumo objekto). Juk vaikas darželyje verkia ne todėl, kad jam nepatinka darželis. Jis verkia, nes ten nėra mamos, reiškia nėra jo viso pasaulio. Iškraustomas į atskirą kambarį metinukas verkia ne todėl, kad ožiuojasi, - jam yra siaubingai baisu atsiskirti, nes jo akimis tėvai jį palieka vienui vieną ir daugiau nebegrįš.
Vaikas verkia, verkia ir verkia, kol nustoja, o tėvai galvoja - va, priprato. Nepriprato, o tiesiog nustojo savo poreikius komunikuoti, nes iš savo mažos patirties suprato, kad niekas į tai neatsižvelgia.
Ir tai yra pats liūdniausias pratinimo ar atpratinimo dalykas, turintis pasekmes mūsų asmenybei ir ateityje.
Gebėjimas įvairiose situacijose atsiskirti, lygiai taip pat kaip ir atsisėsti, žengti žingsnį ar kalbėti, yra raidos rezultatas, glaudžiai susijęs su smegenų vystymusi ir ankstyvąja patirtimi. Pasirengimas atsiskirti įvyksta tuomet, kai vaikas yra tam pasiruošęs, tuomet galime stebėti, kaip paprastai ir sklandžiai viskas vyksta. Tiesiog vaiko pasirengimas kartais įvyksta vėliau, nei mes to norime. Dažnai ir mūsų pačių lūkesčiai apie mažųjų savarankiškumą yra suformuoti ne visai adekvatūs. Arba tai įvyksta vėliau, nei mums leidžia galimybės ir kartais tiesiog neturime kito pasirinkimo.
Ką daryti? Tereikia išlaukti. Jei laukti dėl kažkokių priežasčių negalime - padėti atsiskyrimą vaikui išgyventi kuo švelniau, lėčiau, su didele empatija ir palaikymu, suvokiant, jog kylančios vaiko emocijos - tai praradimo skausmas, kurio pėdsakai dar slapstysis ir maskuosis ateityje.
Comments