Apie (nelengvą) pasirinkimą auginti natūraliai
Pasirinkimas natūraliai (ar prieraišiai) auginti vaiką man suteikia tvirtumo. Man gera, kai literatūroje autorių, psichologų, kuriais žaviuosi ir gerbiu, studijose ar patirtyse randu atspindžius to, kas man yra vertybės, kas man yra svarbu, į ką kreipiu dėmesį. Tačiau, tai nereiškia, kad pasirinkimas auginti natūraliai (ar prieraišiai) yra lengvas. Man pikta, kai kartais tarsi turiu teisintis, kad auginu taip, kaip auginu ("nepripras, neišlepinsiu" ir pan.), kai, gerai pagalvojus, teisintis turėtų augindami priešingai. Man taip pat pikta, kai prieraišus auginimas kartais yra visiškai nuvertinamas, traktuojamas kaip ką tik išrastas madingas atsakas į sovietinio auginimo padarinius ir turi visuomenėje savo vietą kažkur tarp antivaxerių ir žaliavalgių 😂 (šiuo pasakymu tikrai nenoriu įžeisti žaliavalgių). Natūrali tėvystė/motinystė ar prieraiši tėvystė nėra kažkokia viena iš naujų vaikų auginimo filosofijų. Taip, savo pavadinimą, aiškiai įvardintus principus (http://www.attachmentparenting.org/principles/principles.php) prieraišioji tėvystė įgavo palyginti nesenai, tačiau už pavadinimo slypintis vertybinis pamatas, siekia auginimo tradicijas nuo senovės civilizacijų iki dabar. Dažnai tenka girdėti: "Ai, čia prisiskaito apie visokias prieraišias tėvystes, po to vaikai užauga mamyčiukais..." - Nejuokaukit! Prieraišus auginimas nėra nauja mados tendencija auklėjime ar kažkas ant bangos. Tai yra taip giliai po bangom, pačiame dugne, kas visada buvo ir, tikiu, jog visada bus. Antropologai, tyrinėjantys tėvystės raidą ir elgesį su vaikais, teigia, jog jau nuo senų senovės iki dabar žmonės atkartoja žinduolių elgesį auginant vaikus. Atliepti poreikius, žindyti pagal poreikį, rūpintis vaiku ne tik dieną, bet ir naktį, nešioti ir glausti, gerbti, palaikyti, o ne bausti - juk visa tai yra tiesiog natūralu, o ne mada. Taip mamoms diktuoja gamta ir jų kūnuose įvyke hormoniniai, fiziologiniai ir psichologiniai pokyčiai. Tai buvo niekur garsiai nedeklaruojama norma iki kol, dar visai neseniai, maždaug 100 metų atgal, įvairūs socialiniai pokyčiai, ypatingai vakaruose, atnešė permainas į kasdienybę, o tuo pačiu ir į požiūrį į kūdikius ir vaikus. Staiga atsirado poreikis atskirti mamą ir tėvus nuo kūdikio, pabrėžti individualizmą, savarankiškumą, ko buvo tikimasi vos ne iš naujagimių. Staiga atsirado atskiros kūdikių lovytės, vaikai migdomi atskiruose kambariuose. Stipriai tobulėjanti medicina įsikišo į natūralius gimdymo ir auginimo procesus, ko pasekoje atsirado mišinukai, buteliukai, rekomendacijos maitinimui kas kažkiek laiko, miego "normatyvai", daugybė intervencijų į natūralų gimdymą. Individualizmui skatinti ir palaikyti, atsirado ir daugybė naujų vaikų auginimo filosofijų. Ir dabar prancūziškas vaikų auklėjimas, bausmėmis ir skatinimu grįstas "treni