Apie (ne)išėjimą iš proto
Šianant sapnavau, kad ištrūkau iš įvykių sūkurio ir nuvariau į baseiną. Labai realiai, nes sapnavau atsitraukianti nuo kraustymosi, dėžių, valymo, dėliojimo, bandymo atliepti tame sutrikusią dukrą, nėštumo 😅 Ten buvo tokia atgaiva, atsipalaidavimas. Galiausiai visa tos tyvuliuojančios būsenos kupina lėtai rengiuosi, tepuosi kremukais, valgau ledus (?! 🤭), ir į persirengimo kambarį įlekia trys kokių dešimties metų berniukai ir ten įneša daug garso, greičio ir sąmyšio. Jie paklausia, ar šalia manęs laisva, aš sutrikusi pasakau taip, jie paprašo paragauti ledų, aš vis dar sutrikusi truputį duodu, na ir vėliau šurmulio lygis auga, jie žaidžia kamuoliu, laksto ir rėkauja, užima visą kambarį, mano ramybė išgaruoja akimirksniu, atsisukusi pamatau, kad jie šveičia mano ledus, o mano daiktai išmėtyti, pajuntu viduje sukilusį uraganą ir pradedu verkti ir tuo pačiu metu ant jų rėkti. Jaučiuosi įskaudinta ir apvogta - ramybės akimirka, erdve sau ir ledais.
Atsibudus tas sapnas pasirodė toks realistiškas ir prasmingas - apie savo poreikius, rūpestį savimi, savo ribas ir viso to komunikavimą aplinkai, bei saugojimą to, kas brangu.
Pagalvojau, kaip dažnai, net ir žinodami, kas teikia laimę ir mus stabilizuoja, net jei tai visiškai paprasti dalykai, tokie kaip keli knygos puslapiai, vonia, ar grindų plovimas tyloje, mes to neįvardinam, neįsisąmoninam arba aiškiai neišsakom kitiems, nuo kurių tai priklauso. O auginant vaikus esam be galo vieni nuo kitų priklausomi, ir tų akimirkų gauti sau, be pagalbos išties nelabai įmanoma. Jei tik pajutę, kad sutrikom, kad imam darytis dirglūs, izlūs, nepadarom pauzės ir į tai neįsiklausom - labai dažnai už kelių valandų rasime save apimti įsiučio, pykčio, kaltinimų ir pakelto balso. Visai kaip aš tame sapne (o be abejo ir gyvenime).
Ir tai visai nereiškia būtinybės atsiriboti ir nerti į vonią, kiekvieną kartą, kai kažkas sudrumstė ramybę - ne, tai net ir be vaikų būtų neįmanoma :) Bet, vietoje to kad automatiškai tęsti, ignoruojant savo susierzinimą, minutėlę jį pastebėti ir pačiai sau įsivardinti - "taip buvo gera pabūti ramiai ir dabar labai susierzinau, kai vaikas mano ramybę savo prašymais nutraukė" - tą padaryti tikrai galim. Tai kelios sekundės, jos gali atrodyti, kaip visiškai nereikšmingos, bet tai yra dėmesys sau ir savo savijautai bei poreikiams.
O mes gi sprogstam tada, kai juos ignoruojam.
Kartais sprogstam lėtai ir po truputį, jei tai tęsiasi ilgą laiką. Kartais garsiai ir stipriai, kai mūsų resursų indas užpildytas vien tik kažkuo kitu, bet ne mums svarbiais resursais.
O kartais tiesiog perdegam, ir tada būna ypatingai sunku grįžti į savo gerą savijautą ir santykius.
Kad to nenutiktų - keli klausimai sau, nuolat, o ypač kai kažkas viduje vyksta ir nesuprantam kas:
• Kas su manimi šiuo metu vyksta? Su kuo tai susiję?
• Kaip aš dėl to jaučiuosi?
• Ko aš iš tikrųjų dabar noriu? / norėjau? Koks mano pačios poreikis yra nepatenkintas?
• Ar galiu/ kaip galiu pasirūpinti šio poreikio patenkinimu?
• Kaip galiu su tuo, kad man tai svarbu, supažinti tuos, kurie gali padėti jį įgyvendinti?
Rūpestis savimi man visų pirma yra ne apie pramogas, ilgas laiko sau valandas ir malonius užsiėmimus. Pirmiausia man tai yra apie sąmoningumą, stabtelėjimą ir įsiklausimą, kas gi su manim vyksta. O kai imam suprasti, kas gi čia vyksta, ko mums reikia, anksčiau ar vėliau natūraliai imam savo tempu judėti link to, kas mums geriausia.
Eglė
#naturalimotinyste #augtiauginant #rupestissavimi #samoningumas
Jei jums patinka, ką mes rašome, ir tai atrodo svarbu, kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️
https://patreon.com/naturalimotinyste