Per šias šventes mąstau apie moteris. Verdančias, kepančias, plaunančias, ruošiančias. Puošiančias, besipuošiančias, laukiančias. Moteris, kurios rūpinasi. Kurios pavargsta. Apie tai, kaip jos jaučiasi ir kas jas, rodos, įkalina prie tų puodų, mišrainių ir rūpinimosi kitais. Apie tai, kas iš tiesų tuo metu vyksta, ir apie tai, kaip tie patys elgesio modeliai veikia kiekvieną mielą dieną, tiesiog kadangi patiekalų ir reikalų apimtys kasdieną mažesnės, nei jos pačios, nei niekas aplinkui to nepastebi ir nesistebi.
- "Gal reikia duonos prie silkės", paprašo draugė.
- "Jau reikia užkaisti orkaitę vištai", primena mama.
- "O kur šakutės?" paklausia močiutė
- "Kompotą geriau padėk į balkoną", pasiūlo uošvis.
- "Aha, skanu, gal tik biški druskos trūksta", kažkas pastebi
- "O kava kur?" ...
-"Paduok rankšluostį, išsipylė vynas" ...
- "Kada valgysim tortą?" ...
- "Kur tualetinis popierius?" ...
- "O čia taip turi žvakė bėgti ant stalo?" ...
- "Kada kalėdų senelis ateis?" ...
- "Pripilk dar šližikų" ...
- "Mamamamamamama!" trypia vaikas palei kojas
- "Prisėsk, pagaliau", šūkteli vyras nuo sofos, perjungdamas kitą televizoriaus kanalą.
Ir tikrai žinau, kad yra tokių moterų, kurioms rūpinimas kitais vyksta labai natūraliai, atrodo, kad tai joms teikia pasitenkinimą, yra lengvas ir malonus dalykas. Jos spindi, lekioja tarp svečių ir dalina šypsenas. Bet tokių damų sutikti teko mažai. Kaži, kokia jų paslaptis?
Nes tikrai daugumai realių moterų, nepriklausomai ar tai 12 ar vieno patiekalo susibūrimas, atsakomybė pasirūpinti visais ir jų poreikiais tampa sunki ir didelė.
Ypatingai mamoms, kai tas rūpinimasis kitais vyksta nuolat, kiekvieną mielą dieną. Juolab, kai taip stipriai trūksta, kad kažkas pasirūpintų ir jomis pačiomis.
Kai pagalvoju, kaip skaudu turėtų būti, kai kiti jas vertina tarsi išprotėjusias dėl stalo, jų rūpestį priima kaip duotybę, ar nesijauja girti jų kulinarinių gebėjimų. O tuo pačiu tai, ko iš tiesų labiausiai reikia joms pačioms yra visai kiti dalykai: apkabinimo, pasakymo, kad ji yra svarbi. Pasakymo, ir parodymo, kad ji mylima. Artumo. Palaikymo ir supratimo. Pagalbos ir įsitraukimo. Poilsio! Ir ne tik per šventes, o kiekvieną mielą dieną.
...
Esu dėkinga savo šeimai ir artimiesiems, jog šventės man yra lengvos. Galvodama apie praeitį, suprantu, kad galėjau būti supratingesnė ir labiau padėti savo artimoms moterims. Esu dėkinga ir sau, jog mėgstu patinginiauti šeiminkavime ir tai mane kartais saugo 😉 bet žinau jog daugelis moterų jaučia spaudimą, jei ne iš išorės, tai dažnai iš vidaus, kas šventines vakarienes prilygina performansui ar egzaminui.
Jei turite aplinkinių tarpe moterį, kuri galbūt taip jaučiasi, užuot priekaištavę, kad neprisėda, pagelbėkite jai ir tuo metu pasidžiaukite, kaip gera su ja kalbėtis ir bendrauti. Kaip stipriai pasiilgote.
Jei pati esate ta moteris, kuri gal kiek persistengė, per šventes pamiršo save, ir tame pasijuto vieniša, linkiu gausių Naujųjų. Gausių ne patiekalais, o atradimais, artumo akimirkomis, pašnekesiais, šypsenomis, supratingumu, ryšiu ir empatija ❤
Eglė
#naturalimotinyste #augtiauginant
*jei jums patinka mus skaityti - labai kviečiame tapti mūsų remėjais. Taip prisidėsite prie mūsų veiklos tęstinumo! https://patreon.com/naturalimotinyste
**cottonbro nuotrauka