Stebiu savo miegą ir bandau suprasti. Kas vyksta, kad kartais ir Ugnė dažnai keliasi ir zuja ir kalba naktį, o vistiek kažkaip sugebu išsimiegoti, ir lygiai taip pat kartais atrodo miega visai pusėtinai, o aš atsikeliu kaip panda 🤭 Ir po truputį einu link išvados, jog galbūt miego kokybė priklauso visai ne nuo to, kaip ramiai miega mūsų vaikai, o nuo to, kaip ramiai iš tiesų miegame mes patys.
Dažnesni ar ilgesni vaiko pabudimai gali mus labai išbudinti ir pradėti sukti minčių karuselę, kuriai įsismarkavus, net vaikučiui ir užmigus, tampa sunku vėl užmigt pačiai. Ir taip labai dažnai būna, jei esame pervargusios, nerimaujame, jei daug visko vyksta, jei sprendžiam daug visokių klausimų, ar jei šiaip esam nutolę nuo savęs, įsiklausymo į save pačias ir tiesiog buvimo dabartyje. Tuomet naktys atrodo ilgos ilgos...
O būna, kad vaikas žinda kone kas valandą, bet mes kaip miegam, taip miegam ir net negalim pasakyti, nei kiek naktį vaiks, nei kiek mes pačios budom. Taip miegame dažniausiai tada, kai esame atsipalaidavusios, pakankamai pavargusios ir kontakte - su aplinka, su dabartimi ir su savimi (!). Nebūtinai tai reiškia, kad viskas gyvenime labai ramu ir lengva, ne. Bet mūsų požiūris ir savijauta, matyt, yra lengvesnė.
Ir suprantu, kad miego tema daugeliui mamų yra be galo jautri ir sunki, nu nes trūksta to miego, kad ir kaip bežiūrėtume 🤦♀️. Bet! Kartais tikrai verta sprendimų (bet ne problemų) miego klausimais paieškoti ne ten, kur esame įpratę, o tiesiog atsisukti į save.
Ir visų pirmiausia save stipriai stipriai apsikabint. Žodžiais, linkėjimais ir geromis mintimis.
Labanakt ❤
/Eglė
*jei jums patinka, ką mes rašome, kviečiame mus paremti: https://www.patreon.com/naturalimotinyste
#naturalimotinyste #augtiauginant