Anksčiau visad prisistatydavau, kad esu psichologė, bet dabar pirmiausia norisi sakyti, kad esu mama. Nors sukaupiau nemažai žinių vaikų raidos, mamos-vaiko santykių srityje ir tai padėjo man suprasti nemažai dalykų, pati motinystės patirtis tokia stipri ir visa keičianti, kad nerimo, streso, baimių ir kitų dalykų patyriau tikriausiai nemažiau nei visos mamos.Kas visoje šioje patirtyje stipriausia (be pasikeitusio fizinio gyvenimo būdo) - tai mano pačios virsmas! Esu kita, kitokia. Tai tokia patirtis, kuri iš pamatų keičia vertybinę sistemą, savęs ir pasaulio matymą. Kas man, kaip psichologei, įdamiausia - tai tas gelminis asmenybės virsmas, kai savyje atrandi tai, ko niekad nemanei turinti. Pagrindinis jausmas, lydintis motinystės keliu - tai tarsi išsiplėtimas, jaučiuosi esanti daugiau visomis prasmėmis, nei bet kada anksčiau. Ir tai taip nuostabu! Čia turiu omenyje susivienijimą su savimi, per įsiklausymą į savo instinktus, per naujų pojūčių ir jausmų atradimą ir įsisąmoninimą, per savo fizinio kūno galios atradimą, per intuicijos išgyvenimą. Tai, tikrąja to žodžio prasme yra pilnatvės jausmas. Todėl dabar jaučiuosi tvirtai kalbėdama mamystės temomis ir noriu tai daryti. Noriu dalintis savo patirtimi bei įžvalgomis, kad įpūsti daugiau ramybės ir tikėjimo savimi, kaip mama, kitoms moterims. ❤️❤️❤️