top of page

Apie ledo karalienes

Prieš keletą savaičių teko liudyti vieną sceną, mamos ir sūnaus santykių fragmentą, kuris manyje užsiliko, tiek galvoje, tiek jausmuose. Kabina svarbią motinystės temą, aktualią ir man. Aktualią, tikriausiai, visoms mamoms, daugiau ar mažiau.

Noriu pabrėžti, kad pateikiu pavyzdį, mažą fragmentą, kurį stebėjau iš šalies, nepažįstu tų žmonių ir nevertinų jų elgesio, tiesiog plėtoju savo jausmus ir mintis, kurios kilo.

O scena tokia, kad į vaikų žaidimo aikštelę ateina mama su sūnumi, berniukas 5-6 metų amžiaus, linksmai nusiteikęs, nusirengė striukę ir kibo į karstynes. Ant jų ir Aušrinė karstosi, o aš stebiu, kad nenukristų kur nors. Mama ramiu tonu liepia sūnui grįžti, užsidėti striukę, nes vėjas šaltas. Manoji irgi be striukės ir niekaip jos nesideda. Man irgi atrodo, kad vėjas gan šaltas ir galvoju, kaip lengvai šis vaikas paklauso savo mamos ir dedasi tą striukę. Aišku, burbėdamas ir grįždamas ant karstynių burba, kaip mama tą ir aną liepia. Mama sėdi ant suoliuko, telefone. Berniukas dar kažką burbteli, nežinau ką, bet mama greitai įsideda telefoną į kišenę ir sako “viskas, einam namo”. Nežinau ar jau laikas, ar ji gavo kokią žinutę, ar tai dėl sūnaus žodžių, bet ji ramiai atsistojo ir eina. Berniukas iš pradžių klausia, paskui dar kartą, paskui jau šaukia, kas nutiko, kodėl einam, kas yra, ji ramiai eina ir nekreipia dėmesio, vaiką po truputi užlieja visa jausmų paletė. Jis išsigąsta, pyksta, graudinasi, bet laikosi, bando ją stabdyti, ji eina ramiai toliau, nekreipia į vaiką jokio dėmesio. Apiena jį, jei jis pastoja kelią, nereaguoja į jo klausimus, neatsako, nepaaiškina, tiesiog abejingai eina toliau. Berniuką apima desperacija, beviltiškumas, visaip bando klausti ir aiškintis, kas nutiko. Girdžiu, kaip šaukia, “ką aš padariau?”. Jis nežino, ką jis tokio padarė, kad jie išeina, kad mama nereaguoja į jį. Ir aš nesuprantu, kas nutiko, man tiesiog kilo baimė, buvo labai gaila to berniuko. Aš tuo metu tapatinausi su vaiku. Toji mama tuo momentu mano akyse įkūnijo tikrą ledo karalienę. Šaltą, negailestingą, abejingą. Jokio aktyvaus pykčio, ji rami, nerėkia ir niekaip kitaip neagresyvi, bet kelia tokią didelę baimę. Vaikas, rodos, padarytų bet ką, kad gautų bent jos žvilgsnį į jį, nors kruopelę dėmesio, rūpesčio, ženklo, kad mato jį. Tai taip graudu, spaudžia širdį.

Žinau, kad ir aš galiu tam tikru momentu tapti tokia lego karaliene, bent akimirkai. Kai visko per daug, kai reikia atsitraukti, kai išsisėmę resursai ir svarbu skirti dėmesio sau. Aš tikrai žinau, kad buvau ir auka santykio su ledo karaliene, kai ją įkūnydavo mano mama ar močiutė. Atsimenu tą pasaką iš vaikystės, kuri labai stipriai mane veikė. Turint mintyje, kad vaikui priklausomybės, santykio, ryšio poreikis yra bazinis psichologiniam išlikimui, savo vientisumo išlaikymui, asmenybės augimui, šaltis ir distancija su prieraišumo objektu gali labai stipriai traumuoti. Stipriau nei aktyvus pyktis, nes jai pyksti ir sakai dėl ko, vis dar esi santykyje, kuriame svarbu būti, kuriame svarbu pasisakyti, parodyti save kitam. Kai esi šaltyje, distancijoje, abejingume, esi nepasiekiama, tarsi iš viso nėra santykio, tai labai baisu, kelia didžiulį nesaugumo jausmą vaikui.

Kas yra toji ledo karalienė, tai vienas iš negatyvios motinos archetipo vaizdinių. Čia vyrauja šaltis, stagnacija, depresija, pasyvi agresija, abejingumas, nėra empatijos, rūpesčio, ryšio. Tai tokios sąlygos, kuriomis gyvybė, augimas labiau stabdomi, nei puoselėjami. Mamos, kurios kartais jaučiasi tomis ledo karalienėmis tikriausiai pačios stokoja vidinio ryšio, empatijos ir rūpesčio sau pačiai, arba yra piktos ir linkusios į pasyvią pykčio išraišką. Galvoju, kad moterys, apskritai, kultūriškai įprastai bijo savo pykčio, aktyvaus pykčio, nes jis nepriimtinas, jis baisus, griaunantis, tuomet ima ir tampa šaltomis ir nereaguojančiomi, atsitraukusiomis ir tuomet tikrai griauna santykius aplink save. Tą akimirką jai nerūpi, ji to ir siekia, nes yra pikta, įskaudinta, šalta, nes stokoja sąmoningumo savo patyrimui ir tikiu, kad kartais tokios akimirkos neišvengiamos. Bet! Galvojant apie žalą vaikui, jei tai tęsiasi ilgai, kartojasi dažnai, norisi sakyti, kad geriau yra užrėkti į akis apie tai, koks elgesys netinka. Geriau nusikeikti po nosimi ir garsiai pasakyti vaikui, kad šiuo metu pykti ir nori akimirką atsitraukti. Geriau, kad ir šaltai, bet pasakyti, pranešti, kas vyksta. Na, o jei niekas nepavyksta, tuomet kai jau išeiname iš tos ledo karalienės jausmo į labiau žmogišką, grįžti į santykį su vaiku ir retrospektyviai aptarti kas įvyko, paaiškinti savo elgesio motyvus ir jausmus, nepalikti vaiko gyventi su nežinomybe, “tai ką gi aš padariau?”. Labai tikiuosi, kad anoje istorijoje taip ir įvyko.


Beatričė






Comentarios


bottom of page