Apie kolektyvinį raminimą

Vienas iš didesnių iššūkių tėvams auginantiems kūdikius ir mažus vaikus yra jų emocijos. Ką daryti, kaip reaguoti, kaip raminti, o gal neraminti, kaip priimti, kaip išbūti? Kaip rasti ramybės savo viduje ir ją skleisti į aplinką, kad padėti savo mažuliui įveikti tą uraganą? Bet tai dar ne viskas. Emocijos tampa kur kas didesniu iššūkiu, kai tau "į pagalbą" raminti vaiką atskuba visai nekviesti aplinkiniai. Vieni bando juokinti darydami nesąmones, kiti puola rodyti po ranka pasitaikiusius žaislus ar daiktus, barškinti, judinti, cypauti ir pypauti. Kiti kutenti, dar kiti šnekinti ir liepti vaikui būtinai PASAKYTI, kas nutiko, ar ką jaučia. Kiti aiškina kad nieko čia nenutiko ir viskas gerai. Dar kiti puola į priešingą kraštutinumą ir sako "ODIEVE OJETAU VAJETAU KAAAASGI TOOOKIO BAISAUS NUTIKO, KĄ PADARĖT ŠITAM VAIKUI" ir griebia vaiką iš rankų, neva stebukladariai sutaisysiantys situaciją. Dar kiti spokso per petį ir vien savo dūsaujančiu kvėpavimu kelia įtampą. Kiti neleidžia verkti, pykti ar jausti, gėdina, gąsdina. Na tų variantų yra galybė ir visi jie, net ir vedini pačių geriausių intencijų, yra blogi ir labiau k