Apie kelionę, įžvalgas, perfekcionizmą ir balansą
Po kelionių vis parsivežu kokią nors man svarbią įžvalgą. Šį kartą ne išimtis, nors pati įžvalga pilnai sąmonėje nusėdo po kelių savaičių grįžus. O dalinuosi dar perdirbtu tekstu po gero mėnesio. Reikia dalykams susigulėti, išlaukti savo eilės.
Iš atostogų dienoraščio:
Savaitę praleidau Atėnuose, mieste, kurį jau seniai norėjau aplankyti, kuris traukė savo istorija ir kultūra. Norėjau patirti tos senosios kultūros alsavimą.
Iki kelionės murkdžiausi rūpesčiuose, planuose, reikaluose. Buvo daug sprendimų ir rūpesčių dėl buto remonto, dirbau pilnu tempu, turėjau perskaityti sudėtingą knygą, pabaigti rašyti namų darbą savo mokslams, kelionės planavimas irgi krito ant mano pečių. Buvo daug įtampos, daug streso, lėkimo. Nukeliavom į Atėnus ir lėkėm toliau, pasikeitė dienos turinys, bet įtampos ir lėkimo buvo ne mažiau. Net grįžus, dar pagreičio pagauta nenustygau vietoje, važiavau tai į Trakus, tai į Druskininkus, tai susitikt su kažkuo, tai į seminarą. Atrodė, kad visur noriu. Tiksliau - visur reikia! Kuo daugiau patirti, pamatyti, pabūti, sudalyvauti, išnaudoti visą laisvą laiką ir dar sau pabaksnoti, kaip kažko nespėjau ar nedarau, pvz. nerandu laiko pilatesui.
Šiaip tai žiauriai pavargau. Net jaučiausi išsekusi. Atostogos, vadinasi. Kas čia per karuselė, į kurią taip įsisukau? Vis greityn ir greityn, kol išlėkiau iš jos stačia galva į lovą ir kelias dienas buvau tiesiog namie. Ėmė dėliotis mintys ir nukrito įtampa, supratau, kad kažko vaikiausi, pati nežinodama, ko tiksliai. Pergalvojau, kiek daug mano sutiktų žmonių save laiko perfekcionistais, siekiančiais kuo daugiau ir kuriems vis negana. Tai santykiuose, tai karjeroje, tai buityje. Kiek mamų varo save iš proto, dėl tinkamų veiklų vaikui, gražių rūbų, lavinančių žaislų ir “kokybiško” laiko. Kiek moterų stengiasi būti ir gražios, ir protingos, ir mamiškos, ir siekiančios karjeros, ir seksy, ir classy. Vyrai irgi verčiasi per galvą, nežinau kokiuose dalykuose, bet principas vis vien panašus. Visi vejamės gyvenimo, bet gyvenimas tik bėga pro šalį, nes per visą šį vaikymąsi mes jo nespėjame patirti, pajusti, įsisąmoninti.
Grįžau į Vilnių iš Atėnų, labai lijo, buvo pilka ir šalta, o įspūdis toks, kad, oho, kaip švaru ir tvarkinga, kaip saugu, kaip prabangu, modernu ir stilinga. Atėnuose gyvenome mažam butukyje, su balkonėliu į vidinį kiemą, kuriame nuo 4 iki 6 ryto čiulbėjo paukščiai ir burkavo balandžiai. Stogeliai padengti jų šudais. Tik išėjus į gatve pasitinka virstančios iš konteinerio šiukšlės, karštis ir eismas, kuriame nedrįsau vairuoti nei kiek. Pradžioje jaučiausi labai nesaugiai. Daug benamių, narkomanų, prostitučių ir vagiliaujančių vaikų. Gyvenome paprastam rajone netoli centro, ne turistinėj vietoj, taip man patinka patirti tikrą mto miesto gyvenimą. Reikėjo kelių dienų priprasti prie tokio gyvenimo. Bet pripratau ir galiausiai buvo faina. Tas tikro didmiesčio vaibas. Kuriame tokie ryškūs kontrastai tarp turistinių ir neturistinių vietų, tarp prabangos ir skurdo, tarp grožio ir bardako. Vilnius pasitiko su savo kontrastu. visas miestas, kaip kontrastas, kitam miestui. Kilo tik tokios mintys, kad esame tokie išsičiustiję, tokie pernelyg švarūs, visi vis kažko siekiantys. Ir aš su visais. Vienodai. Toje karuselėje, kad tik dangstytis nuo “nepakankamai”, kad tik turėti, ką papasakoti, kur buvai, ką mantei, kas naudingo/edukuojančio vaikui? Tarp benamių kačių, Akropolio griuvėsių, valkataujančių vaikų, šiukšlinų pliažų Atėnuose radau ir nusiraminimą, kad pasaulis gi toks įvairiaspalvis ir “turi būti” yra neegzistuojantis kriterijus. Pamačiau didybė, grožį (tiek architektūros, tiek gamtos), bet kartu ir labiau šešėlines miesto žmonių gyvenimo realijas. Pas mus Vilniuje tas nėra taip akivaizdu, visi slepiame, kad kartais vargstame, kad kartais atrodome ne kaip, kad kartais nieko nenorime, esame liūdni, pavargę, nežinantys, negalintys. Dangstomės patys nuo savęs. Taip ir atsiranda tas vidinis spaudimas, nematomas, kad “turi būti kažkaip kitaip”. Turi nuolat jausti laimę, būti naudingas, efektingas, o jau savo atostogas suplanuoti minutės tikslumu ir visus vasaros savaitgalius praleisti kažkaip ypatingai. Tik ne namie! Nueiname į tokį vienpusiškumą ir galiausiai laimės, atsipalaidavimo ar poilsiu tikrai neišgyvename. Aš jaučiuosi truputį atsipeikėjusi ir koks didelis palenvėjimas aplankė sau pasakius, kad gali būti gerai taip, kaip yra. Paprastai. Gali būti nuostabu praleisti saulėtą vasaros savaitgalį namie. Malonumas gali aplankyti tiesiog sulėtinus tempą ir leidus sau tiesiog būti, kai nereikia tiek stengtis ir galima, pagaliau, tiesiog gyventi.
Noriu palinkėti sau nepamiršti to balanso, tarp lėkimo ir sustojimo. Svarbu ne tik veikti ir patirti, dar svarbiau suteikti erdvės ir laiko tiems patyrimams nugulti.
Beatričė
