Apie karantiną, viltį ir seną odą
Kai pernai pavasarį, tik prasidėjus karantinui, manęs kažkas paklausė – kaip tu, kas pas jus pasikeitė? Aš atsakiau, kad niekas, tik nebegalim eiti į žaidimų aikšteles (jos tada buvo apjuostos stop juostomis, ko, laimei, šį kartą nepadarė). Ir toliau sau truputį piktdžiugiškai galvojau, kad pagaliau visi pagyvens taip, kaip gyvena motinystės atostogose esančios mamos – ir tie tėčiai, kurie tėvystės atostogose.
Karantinas ir motinystės atostogos turi daug panašumų: užsidarymas namuose su galimybe tik išeiti pasivaikščioti į lauką, su ribotu judėjimu tarp savivaldybių ar net į kitą kiemą, rutina, beveik jokių galimybių ištrūkti į koncertą, sporto klubą ar parduotuves, fizinė ir socialinė distancija, visiškai neapibrėžtas laikas, kada ateis lengvesnis etapas.
Esantys karantine gal net lengviau gali įveikti socialinę distanciją, nes mama normaliam, nepertraukiamam pokalbiui telefonu gali nerasti laiko savaitėmis. Ne kiekvienas pašnekovas ištvers pasakojimus apie kūdikiškus reikalus, o apie ką nors kitą nėra ką pasakyti, nes daugiau niekas nevyksta. Vienatvė, nors tuo pačiu vienai ar vienam pabūti netenka net tualete.
Ir visus šiuos dalykus persmelkianti, pamažu mažėjanti, bet gana ilgai išliekanti viltis: JUK GREITAI VĖL VISKAS BUS KAIP BUVO.
Gerai atsimenu, kaip atsiradus pirmagimei bent jos miego laiku mėgindavau savaip sugrįžti į senąjį gyvenimą, kuriame dirbau, turėjau laiko ir galimybių malonumams, pokalbiams, poilsiui! Bandydavau atsakyti į laiškus, paskaityti, paskambinti. Kaip desperatiškai dabar atrodo tie trumpi mėginimai – verčiau būčiau tiesiog miegojus kartu su ja.
Viltis merdėjo pamažu. Kažkurie dalykai pamažu ir grįžo, bet ne visi ir tikrai ne tokiu mastu, kokiu norėjosi. Vis dar norėjosi daugiau miegoti, daugiau ilsėtis, daugiau laiko sau, daugiau LAISVĖS. Tuo pačiu pamažu stiprėjo suvokimas, kad šis pokytis yra negrįžtamas. Su pirmu garsiu riksmu šalia visų kitų mano vaidmenų atsirado dar vienas: „mama“ ir jis bus. Tad išeitis yra irgi tik viena – susitaikyti su „new normal“.
Man regis, aš ir dabar dar nesu iki galo susitaikiusi ir vilties neišmetusi lauk. Svajoju apie laiką, kai vaikams tiek manęs nebereikės ir atgausiu daugiau savo laisvių. Kad ten vėl galės sparnus išskleisti senoji aš. Bet turiu įtarimą, kad senoji aš gali pasirodyti lyg numesta gyvatės oda – jau pasenusi, susitraukusi ir nebetinkama. Kad toje atsiradusioje erdvėje teks sutikti naująją aš ir su ja artimiau susipažinti.
Giedrė
#naturalimotinyste #augtiauginant #mama #motinystė