Pirmieji išsiskyrimai su mažaisiais be galo sunkūs. Daug nerimo, streso, kaip ten viskas bus. Aišku, gi dar reikia prisigalvoti netikėčiausių ir baisiausių situacijų, kurios gali nutikti... (Man tai buvo tiesiog verkiančio mano vaiko vaizdinys). O tai visai nepadeda 📷:) Pradžioje net 15 min. atskirai atrodo labai ilgai ir baisiai, nes vyrauja visiškai susiliejimas ir priklausomybė santykyje su naujagimiu. Vėliau, su vaikučio amžiumi, laikas vis ilgėja, tačiau kiekvienas ilgesnis išsiskyrimas sukelia tiek streso, tarsi būtų pirmas 📷:) Na, bet ką pastebėjau aš pati, tai nerimo yra daugiausiai man pačiai ir išbūti atskirai taip pat sunkiau man pačiai, nei vaikučiui (žinoma jei jo poreikius atliepia tėtis ar kitas artimas žmogus). Kartą nebegalėjau išlaukti susitikimo pabaigos, pakilau ir pabėgau.. namai šaukia! O grįžusi radau sau ramiausiai miegančią dukrytę 📷:) Ir nors stengiuosi planuotis reikalus, kad tik kuo mažiau laiko tektų būti atskirai, gi visko nutinka.. Ir kai grįžau nebuvus ilgiau nei įprastai, tik pati susigraudinau, kai mergytė džiaugsmingai pasitiko, o paskui ir vėl nuėjo savais reikalais - žaisti. Ir tada nusiraminau ir suprantau, kaip smagu, kad 9,5 mėn. vaikutis jau gana savarankiškas ir kad pirmaisiais mėnesiais nenulipimas nuo rankų davė stiprų ir glaudų mudviejų ryšį, kurio negadina jokie atsirandantys išsiskyrimai. ❤️❤️❤️
