Vienas iš svarbių kiekvieno žmogaus, tiek suaugusiojo, tiek vaiko psichologinių poreikių yra būti išgirstu. Tai siejasi ir užkabina daugybę dalykų, bet jei labai bendrai, tai siunčia žinutę apie tavo, kaip žmogaus svarbą, kalba apie tai, jog "esi man toks brangus, kad net ir tada, kai emociškai sunku, intensyvu, kyla konfliktas ir pan - man brangu ir svarbu tai, kaip jautiesi tu". Ir tai yra taip pat labai apie saugumą ir ryšio pastovumą.
Nes išgirdimo stoka dažniausiai atsiranda sunkesnėse situacijose. Mums gana lengva išgirsti kitą, kai patys jaučiamės gerai, lengvai, esame atviri ir atsipalaidavę. Kur kas sunkiau, kai viduje kažkas verda. O tas kažkas dažniausiai ir yra nesuvoktas vidinis konfliktas, sukilę stiprūs jausmai ir išgyvenimai. Ir juos kiekvienam žmogui iššaukia gana skirtingi dalykai.
Turiu patirties, kaip nuomonių skirtumai ar jausmai, kylantys konfliktinėse situacijose yra neatlaikomi. Kai neklausoma, kai numojama ranka, sakant "žinau ką tu ketini pasakyti", kai atsiribojama ir išeinama iš konflikto - pasišalinant fiziškai, trenkiant durimis, pakeičiant erdvę, arba emociškai, kai matai tarp savęs ir kito išdygusią milžinišką sieną, kuri skiria, ir kur nėra galimybės pasiekti kito ar būti pasiektam. Nes siena tampa didesnė nei ryšys, o kito žmogaus vidinis konfliktas didesnis nei tu.
Ir tai yra labai skaudus dalykas patirti. Ypač, jei tą patiria vaikas, ir patiria nuolat. Tai kuria atstūmimo, vienišumo, nereikalingumo, nesvarbumo jausmus, gali jaustis nemylimas ir nereikalingas. Vėliau augant, tai persikelia ir į kitus santykius, kur tampa be galo svarbu būti išgirstu ir tos pastangos, kad išgirstų, kainuoja labai daug.
Žinau, kad neįmanoma visuomet pilnai atliepti. Žinau, kad vaikai kartais labai stipriai suerzina ir supykdo. Žinau, kad dažnai neturim resursų, kad reaguoti taip, kaip norėtume. Žinau, kad trūksta - poilsio, pagalbos, ramybės ir kantrybės. Ir žinau, kad nuolatiniai vaikų norai ir reikalavimai kartais yra nepakeliamai ir neproporcingai dideli. Kad viskas kažkaip neteisinga, sunku ir intensyvu. Žinau tai, nes irgi tą patiriu.
Ir taip pat žinau, kad nereikia mums reaguoti tobulai ir visiškai visuomet atliepti. Bet ką labai stengiuosi daryti, tai kad ir kokia absurdiška situacija atrodytų - išgirsti, ką ji reiškia mano dukrai. Kas jai svarbu, ir ką ji turi apie tai pasakyti, net jei tai būtų verkamo metu išleistas vientisas pratisas "baaaaaamamammamamanebuuuubaaaaaaa", kurio iki galo nesuprantu. Noriu būti čia, fiziškai ir emociškai čia, net ir tada, kai sunku būti, kai norėtųsi pasitraukti. Nes žinau, kad esu reikalinga, pirmiausia kaip ausys, ir kaip ryšys, kuris netrūkinėja vien todėl, kad mūsų nuomonės nesutampa, ar aš negaliu jai kažko leisti.
Dažnai daug ko negaliu duoti, kartais man nepavyksta, pritrūksta kantrybės ar atidumo. Bet noriu, kad ji žinotų ir visa savimi jaustų, kad esu čia ir myliu ir girdžiu ją. Visokią ir visada. Ir tas besąlygiškumas ir girdėjimas ne tik duoda daug mūsų ryšiui. Jaučiu, jog tai kaskart gydo ir mane pačią ❤
Eglė
Jei jums patinka, ką mes rašome, ir tai atrodo svarbu, kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️
https://patreon.com/naturalimotinyste gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️
https://patreon.com/naturalimotinyste