Apie gerus vaikus ir gerus tėvus

Man kartais kyla daug visokių (ne pačių geriausių :🤭) jausmų, kai skaitau/girdžiu/randu patarimus, kad vaikus reikia išmokyti būti gerais ir klausyti saugusiųjų. O jeigu jau vaikas elgiasi kažkaip "netaip" (o iš tiesų tiesiog vaikiškai ar žmogiškai) pvz.: liūdi, jei negavo kažko, ko norėjo, pyksta, kai nutraukiama jo veikla, ar negerai jaučiasi pas kitus, o ne vieną iš tėvų glėbyje, tai jau neva "neišsiauklėjai ir turi dabar". Toks mąstymas remiasi iš esmės labai neteisinga nuostata: kad vaiką reikia mokyti/auklėti kad jis TAPTŲ geras. Nepamirškim, kad kiekvienas vaikas JAU YRA GERAS. Mums nereikia vaikų mokyti tapti gerais, mums reikia sudaryti jiems galimybes tokiais ir likti. O tą pasiekti galime tik kurdami ryšį, suteikdami saugumą, pasitikėdami ir bendradarbiaudami patys. O ne mokydami, skatindami (ar bausdami) ar per jėgą "ugdydami". Išugdyti ir išlavinti galima tam tikrus įgūdžius ar įgyti žinias, bet ne tokius pamatinius asmenybės dalykus kaip vertybės, savybės ar jausmai, kurie yra pagrindas mūsų elgesiu