Jei įgarsinčiau 1,5 metų vaiką:
"Aš pats!"
"Nee, tu padaryk"
"Nedaryk"
"Padaryk"
"Nedaryk, bet niekur neik"
"Eik"
"Ne, ateik"
"Aš dabar eisiu"
"Tu eik kartu"
"Arčiau"
"Paimk ant rankų"
"Paleisk"
"Nepaleisk"
"Noriu eiti"
"Ne nenoriu"
"Duok pieno!"
"O, kas čia"
"Einu pažiūrėt"
"Ei, ne.. kur pienas"
"O, ir čia kažkas įdomaus"
"Paduok"
"Ne tą"
"Nebereikia"
"Einu ten"
"Ne, paimk mane"
"Einu vienas"
"Bet tu būk irgi šalia"
"Paimk ant rankų"
"Paleisk"
"Pieno"...
Ir taip visą dieną! Su didele emocijų banga šalia 🤪 Kas tikrai išvargina, gali imti erzinti.. Bet kas iš tiesų čia vyksta? Vaiko radoje tai svarbus momentas, nes jis jau gana savarankiškas, jau tikrai vaikiukas, nebe kūdikis. Bet kartu vis tik dar labai mažas ir priklausomas. Noras būti savarankišku didesnis nei galimybės, o noras būti nepriklausomu eina kartu su atsiskyrimo baime ir nerimu. Ir viskas vienu metu. Vieną minutę vaikas gali savarankiškai žaisti, mokytis apsirengti kokį tai drabužį, o kitą minutę viską metęs prašytis ant rankų ir būti tarsi mažas kūdikėlis. Žindomi vaikai gali norėti žįsti dažniau, ilgiau, o kartais išbūti nežindę gana ilgai. Atrodo, nebeaišku, kas čia vyksta, ko tikėtis, ko vaikui reikia, bet visa tai normalu. Greitai besikeičiančios emocijos ir augantys gebėjimai įtakoja tokį elgesį. Vaikai patiria nemažai frustracijos, kai nepavyksta, neišeina, kad reikia pagalbos ir tą frustraciją reikia kažkur išlieti. Išmėtyti, išverkti, ištrankyti, išrėkti ir pan. Tik iš kur gauti kantrybės mums viską atlaikyti.. 🙈 Pirmiausia iš žinojimo, kad tai normalu, kad tai laikina, kad toks raidos etapas. O antra, kad tai vaikui labai reikšminga, kad tai, kas vyksta (rėkimai, verkimai, priešinimaisi) yra apie jį, jo iššūkius, o ne skirta asmeniškai mums. Ir galiausiai tiesiog leisti viskam vykti taip kaip vyksta, paleidžiant kontrolę ir lūkesčius, kaip "turėtų" būti. Linkiu kuo daugiau sąmoningumo, kantrybės ir tiesiog išbuvimo visoms, kam dabar to labai reikia 🤗
Beatričė
#naturalimotinyste #augtiauginant #tantrumai
