Įtampos iškrovimo stotelės

Gimus mažylei, stengiuosi vyresnėlę Ugnę daugiau pagloboti ir pasaugoti. Kadangi sesės atsiradimas jai ir taip stresas ir didžiulis pokytis, norisi išvengti visokių nereikalingų papildomų stresų ir jaudulių. Taigi pastebėjau, kad dažniau leidžiu, ko anksčiau neleisdavau, daugiau stengiuosi, kad tik jai tiktų dalykai - puolu pertepinėt sumuštinį ant tinkamos formos duonos, perdedu maistą į dar ir dar kitą bliūdelį, perrenginėju ją 8 kart per dieną jei užsimano arba leidžiu visą dieną trintis su pižama jei ne. Žodžiu kažkaip daugiau užsimerkiu ir tiesog pasiduodu. Iš vienos pusės tai vyksta dėl resursų trūkumo, nes tikrai kartais jau viskas būna dzin, gyvenu išgyvenimo rėžimu. Tačiau labai pagaunu save, kad bijau ją liūdinti ir skaudinti kur kas labiau nei iki šiol, ir labai asmeniškai tapatinu save kaip tą skaudintoją, nors anksčiau visai pavykdavo atsitraukti ir matyti, kad tai jos drama, jos emocijų išlydis. Vaizdą dabar man apniaukė kaltė už tai, kad skiriu jai mažiau dėmesio, kad nebegaliu tiek daug,