Įtampos iškrovimo stotelės



Gimus mažylei, stengiuosi vyresnėlę Ugnę daugiau pagloboti ir pasaugoti. Kadangi sesės atsiradimas jai ir taip stresas ir didžiulis pokytis, norisi išvengti visokių nereikalingų papildomų stresų ir jaudulių. Taigi pastebėjau, kad dažniau leidžiu, ko anksčiau neleisdavau, daugiau stengiuosi, kad tik jai tiktų dalykai - puolu pertepinėt sumuštinį ant tinkamos formos duonos, perdedu maistą į dar ir dar kitą bliūdelį, perrenginėju ją 8 kart per dieną jei užsimano arba leidžiu visą dieną trintis su pižama jei ne. Žodžiu kažkaip daugiau užsimerkiu ir tiesog pasiduodu. Iš vienos pusės tai vyksta dėl resursų trūkumo, nes tikrai kartais jau viskas būna dzin, gyvenu išgyvenimo rėžimu. Tačiau labai pagaunu save, kad bijau ją liūdinti ir skaudinti kur kas labiau nei iki šiol, ir labai asmeniškai tapatinu save kaip tą skaudintoją, nors anksčiau visai pavykdavo atsitraukti ir matyti, kad tai jos drama, jos emocijų išlydis. Vaizdą dabar man apniaukė kaltė už tai, kad skiriu jai mažiau dėmesio, kad nebegaliu tiek daug, kiek galėjau, o net ir būdama kartu turiu gerokai mažiau kantrybės.


Taigi, saugodama ją nuo papildomo streso ir vengdama dirgiklių taip pat pastebėjau ir tai, jog ilgainiui tai nieko gero neduoda nei jai, nei mums, o tik kenkia. Suminštėjusios ribos atima galimybę įtampos nukrovimams, kurie įvyktų, jei aš mažiau sutikčiau ar nusileisčiau. O priežasčių tai įtampai kauptis kaip tik yra daugiau nei seniau. Ir aš nekalbu apie buką užsikirtimą, ginčyjimąsi ir darymą savo. Ne, labiau apie tas situacijas, tokias kaip pvz.: šiandien, kai jai netiko, kad perlaužiau šokolado eilutę, ir jau buvau beskubanti traukti naują, kol pagaliau man dašilo, kad TAI VISAI NE APIE ŠOKOLADĄ. Toje šokolado istorijoje ji išgyveno didžiulę ilgai kauptą dramą, ir, kad ir kaip pastaruoju metu esu jautri jos ašaroms, mums abiems po to uragano labai palengvėjo. Jau kurį laiką ji buvo vaikščiojanti tiksinti bomba, kuri neaišku kada pastums, mes kažką, trenks, apspjaus ir pan. Įsitempusi styga, kur tik vos pajudinsi ir nutrūks, o mes namuose šiek tiek visi stengėmės vos ne dirbtinai tos stygos neužgauti.


Stygai nutrūkus ir viskam pratrūkus, ašaroms palaisčius virtuvės grindis, kažkaip paėmė ir nušvito. Ji atėjo, kaip niekur nieko atsisėdo man ant kelių ir mudvi valgėm šokoladą susiglaudusios ir artimos ne tik fiziškai bet ir emociškai. Tą akimirką nušvito ir man, kad mano kaltė uždarė mane į emocijų bijojimo katilą, kuriame virė aukšta įtampa, o jos nukrovimo stotelių buvau gerokai sumažinus.


Tikiu, kad vienokios ar kitokios priežastys gali kiekvienam užtemdyti realų situacijos matymą, paskatinti prisiimti daugiau (o dažnai ir per daug) kaltės ar atsakomybių ir tokiu būdu keisti mūsų elgesį - daugiau saugant, daugiau baiminantis jausmų. Akivaizdu yra tai, jog kiek erdvės sudarom vaikų emocijoms, ir kaip į jas reaguojam, priklauso nuo to, kaip tuo metu gyvename mes patys, kaip jaučiamės, kas vyksta.


Tiek mums, tiek vaikams geriau, kai matome skaidriau ir gebame reaguoti ne iš kaltės/liūdesio/stygiaus ar traumos, o iš empatiškos ir sąmoningos čia ir dabar pozicijos.

Taip pat noriu priminti, jog visada turime pasirinkimą į ją sugrįžti, net jei nuklystame kažkur į šoną ❤


Eglė


#naturalimotinyste #augtiauginant #emocijos



Jei jums patinka, ką mes rašome, ir tai atrodo svarbu, kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️

https://patreon.com/naturalimotinyste

34 views0 comments

Recent Posts

See All